Katinas:
Jis mane maitina,
Jis manimi rūpinasi,
Jis suteikia man pastogę,
Aš turbūt Dievas!

Pirmą dieną Dievas sukūrė karvę ir tarė jai:
- Tu visas dienas praleisi laukuose, duosi pieno, maitinsi savo veršiukus ir ūkininko šeimą. Už tai, aš tau dovanoju, 60 metų gyvenimo.
- Už ką man toks pragariškas gyvenimas 60 metų, – pasipiktino karvė. – Man pakaks ir 20 metų.
Dievas sutiko.

Antrą dieną Dievas sukūrė šunį ir ištarė jam:
- Tu visą laiką sėdėsi prie savo namų vartų ir losi ant praeivių. Dovanoju tau 20 metų gyvenimo.
- Hmm, šiek tiek per daug laiko loti, – nusiminė šuo. – Pakaks ir 10 metų, o likusius pasiimk atgal…
Dievas ir vėl sutiko.

O trečią dieną Dievas sukūrė žmogų ir tarė jam:
- Valgyk, miegok, linksminkis ir džiaukis gyvenimu, tačiau tam duodu tik 20 metų.
Žmogus pasipiktino:
- Ką? Tik 20 metų? Žinai ką, Dieve, aš imu savo 20 metų, tada 40 metų, kurius grąžino karvė ir 10 metų, kuriuos atidavė šuo. 70 metų bus pats tas, gerai?
- Na gerai, tegul būna, kaip tu nori, – sutiko Dievas.

Taip ir atsitiko, kad per pirmus 20 gyvenimo metų mes miegame, valgome ir smagiai leidžiame laiką, per ateinančius 40 metų, ariame, kad išlaikytume savo šeimą, o per paskutinius 10 metų, sėdime prie vartelių ir aplojame kiekvieną praeinantį.